homo komedija

Požeminis variklis skatina čiupti ir nusigerti. Imtis sunkiosios artilerijos. Gytis patraukė nematomą ginklą sau nuo galvos ir prisėdo ant dėžės. Atrodo, jog visi aplinkui sviedžia po kulką tiesiai į kojas, o jis tik pradėjo judėti. Riba tarp veiksmo ir atoveiksmio. Todėl stumiasi ir atsitraukia. Bando eiti ir grįžta. Atsitrenkia į nematomą barjerą,todėl tenka suskilinėjusiomis pėdomis ir išniekinta savimeile sustingti. Tarp CENZŪRA CENZŪRA CENZŪRA galima užfiksuoti jį, pykstantį ant savęs. IDIOTAS IDIOTAS IDIOTAS. Supakuotas plastmasiniame maišelyje - jau pradeda trūkti oro. Gerklė užsispaudžia. Balso stygos svyla nuo pasipriešinimo. Lūpos skilinėja sproginėja lyg fejerverkai. Toks iščiupinėtas rankų ir pardavęs burną. Nors, iš tiesų, lankštingala niekada nebuvo. Net dorai kalbėti nemokėjo. Dorai-nedorai-doru jo nepavadinsi.

Dėžė, ant kurios sėdėjo, buvo labai eilinė. Tokia įprasta ir neįdomi,kad galbūt nebūtum net pastebėjęs, jeigu ne perkaręs džiūsna pajuodusiais paakiais. Girdi, kažkas gaiduką spaudinėja? Be kulkų. Neužtaisytas. O jam vis tiek nusispjaut. Dėžė patogi ir siena stovi taip, kaip stovėjusi. Pusžmogis pakėlė kojas ir pasilipo ant savo gyvenamosios vietos.Iš čia geriau matosi - dar žiūronus ant kątik praregėjusių akių užsidėjo. Tik griūvėsiai matosi. Dar liftas - vėžioja iš vieno degradacijos lygio į kitą.

Su žiūronais labai patogu. Sumažini savo regėjimo ribas ir nereikia prievartauti save, kankinti stebint aplinką. O akių kontakto tikrai nebus - visi apako. Plytos užsimūrijo. Kas liko iš milžiniško artistų fabriko - tik jis ir dėžė. Du mylimieji, meilužiai, artimieji bei sugyventiniai. Dviese prieš sieną. Nužtektinai laiko tam, kad ilsėtumeisi. Nėra tiek, kad kvėpuotum. Buvo užtektinai, kad apgalvotum.

Naktimis (..)

Apsiseilėję iškamšos, pardavinėjate orumą vitrinose! Nuogi išsimaudote fontane vidury prekybos centro ir mosuojate visu padorumu, kuris liko. Kiti tyliai guli, besimylėdami, beįsimylėdami ir slėpdamiesi vieni nuo kitų. Bet visi galvoja kažką išgelbėsiantys. Mane,      save arba gyvulius nuo mūsų visų. Arba mus - gyvulius, galbūt kartais pamirštančius nueiti išpažinties. Apkaltiname savo alter-ego vis berdami nuodų jam už kelnaičių, o tada tyliai slankiojam aplinkui. Sukišame tada visus juos į viešnamį - pardavinėjame,skelbia - parsidavinėja. Verčiame atsiduoti/parsiduoti/pasiduoti. Kartais manęs klausia - pasirašai?

Gali sakyti rašalas, gali sakyti žodis - o jie vis vien nepadėkos. Sutartis suplėšys, tyliai išsliūkins, o tada per kokią laidą kalbės apie lojalumą. Tau liks tik neperskaityta  sms žinutė - taip ir palik. Atsisėskim ant parko suoliuko ir nusirenkim, kad visi pakrauptų.

Nepatinka atvirumas, nepatinka naujovės, nepatinka jaunimas. Ir tada tyliai alsuokim, nors ne. Rėkim garsiai, kad tyliai išgirstų. Ir apsiseilėjusios iškamšos, ir besimylinčios iškamšos  - kad nustotų. O tada demokratiškai susitiksime konferencijų salėje, pasikeisime parašais. Nežinau, gal žodžiu, gal krauju, bet paišysimės. Tada niekas neis maukti alaus ant suolelio. Tik paminklas ten - du griaučiai, vienas kito neliečia,  išsižioję ryja paskutinio deguonies lašus.

Naktimis (.)

Tai visai gali būti skęstantys žmonių miražai. Kai esi ištroškęs - ima ir išnyksta. Vaikšto aplink dykumas elgetaujančios šmėklos. Bando ieškoti pirmo antro trečio, pasiilgto pypsėjimo parduotuvėje arba… Arba kainų, nors jos neturėtų kaip užmokėti. Tada pamąsto apie agresyvią rinką, o smėlio audros visai šalia, net aplinkui. Prisėda ir raunasi plaukus, bet neskauda. Pradeda skambinti varpeliais oazėje manekenas nukirstomis rankomis. Burnoje varpeliai šoka, o šmėklos negirdi. Tik išdžiūvęs liežuvis ir smėlis tarp dantų - toks jau komfortas. Ne viešbutis, be žvaigždučių. Jei galėtų - atidarytų visas langines, bet dabar langai išnykę, o durys užvertos, paslėptos tarp tūkstančio žurnaliūksčių. Nusiraminti negali - reikia atrasti - reikia pasislėpti - reikia išgerti. Norėtų išsitraukti iš kišenės kelis centus ir įsigyti vandens…Kad ir gazuoto, kad ir iš krano. O gerklę pradeda spausti lyg vielą kažkas viniotų ir taip jau kelis ratus aplink. Tuščiomis rankomis nebeiškasi. Viena, visai visai arti lavono, čiupo saują smėlio - ryti tiesiai į burną, iščiulpti viską, kas gyva. Varpai skamba, smėlio audros nurimsta. Šmėklos nebežino, ko ieškojo. O taip norėtų girdėti varpus, taip norėtų… Elgeta šypteli tiesiai į ekraną ( už objektyvo, tikriausiai, taip pat šyptelėjo Manekenas), nusilenkia sau ir sulenda į dykumą. Būna - pavargsti nuo žiūrovų, tada nusikeiki, sau garsiai pasiploji ir eini maudytis naftoje. Šlykštu, bet prabangu. O ką?

„Užtaisyti/AK-47” 1 veiksmas 1 scena

Aktoriaus profesija yra tik jūsų vaizduotėje. Jūs gi atėjote čia tiesiog atsipalaiduoti. Pramoga. Inteligentija. Menamas pagyrimo raštas ir didžiulė pagarba iš aplinkos, nes tu – kultūros žmogus. Ko čia atėjote? Ieškoti savęs? Aš jūsų nesurasiu, o ir pamesti nereikėjo. Galiu tik užduoti keletą klausimų, į kuriuos jūs vis tiek neatsakysite sėdėdami netoli teatro esančioje kavinėje ir kalbėdami apie tai, ką pamatėte. Aš save nešiojuosi rankoje, kad, kaip ir dabar, galėčiau ištraukti ir pamuosuoti visiems prieš veidą. Nors kita vertus, klausinėjimas nepaverčia tavęs žmogumi.

Mes gyvename apgirtusioje visuomenėje. Mūsų gyvenimai yra pilni įvairaus mėšlo. Mokykis, dirbk, mylėkis, būk „geras“ žmogus. Klausyk ir mokyk ir mirk. Tik būk „geras“. Išvis, kas čia per iškrypusi sąvoka? Jei galėčiau, nė vieno dalyko nepavadinčiau geru. Nebent jis išnykęs, tuomet – patiesintina. Tačiau tik natūralioje santvarkoje, atrankoje. Naikinimas toli gražu nėra geras procesas, nebent naikini save. Atsvižvelgiant į priežastis tai galima pateisinti. Palaidojame daug gyvenimo grietinėlės po žeme ir patys mintame likusiomis išmatomis. Galiu teigti, kad anksčiau žmonių maistas buvo velniškai skanesnis. Ir jie patys, sakau kaip patyręs kanibalas.

Užvertų durų filosofija – kas yra už durų, lieka už jų. Pagundos, aistros, iškrypusi trauka prie žemės, prie fiziškumo. Nusilupau, išsinėriau iš odos, kitaip nebūčiau pajėgęs iškęsti čia tylą. Mano pajėgumas šiaip didelis – nedrįskite abejoti. Galbūt mano ir jūsų sintezė veikia kaip atominė bomba, bijau savo pajėgumo ir stiprybės, todėl nukenksminimas buvo geriausia… TIKSLIAUSIA išeitis. Mane stebi kiekviena mano dalis. Kartais rankos atsisako rašyti. Kūryba- specialusis ir asmeninis fermentas skrandyje esančioms atliekoms virškinti, kol jos nepasiekė smegenų.

1 veiksmas 2 scena

Ko čia spoksot? Žmogaus nematėt? Palauk, aš tave prisimenu. Tu su manimi tada šiukšles rinkai, visai kaip koncentracijos stovykloje. Tada net tuščią, visai gerą maišą man atidavei. Na, ačiū, seni. Nu bet klausyk, neprikolas visai, kai taip spoksai. Aš išsišnekėsiu jiems ir pradėsiu daugintis. Paliksiu ir tau vieną kitą žvėriuką, nesijaudink, kaip ir sutarėm. Tas maišas tikrai talpus buvo. Vis dar nešiojuosi kišenėje, gal dar kada prireiks surinkin… Kaip tik, žiū, butelis guli.Ne, tik po jūsų… Tikrai ne. Nu gerai, dėkui. Lašelis liko, nenori? Kaip tik šitą gerdavai. Jei ne, tai priduosi. O tai visai negyvas atrodai. Kažkoks išdžiūvęs. Geras bičas buvo. Gulėjom kartais vidury greitkelio ir bučiuodavom mašinų padangas, kol vėžės išsitatuiruodavo ant rankų, tada visai madingi vaikščiojom po Vilniaus senamiesty ir kabinom panas. Kiek jis aptirties turėjo! Nežinai,kodėl nepasiliko. Visi gerieji išnyko, ne, tie tikrieji. Liko portretai ir paveikslai. Visų autoritetų autoritetai – išmokė mat mus gyventi. Negyvensi – nesisuksi, ar kaip ten. 

Seras incognito! Jo tapatybė neatpažinama jokiose knygose, reklamose nepamatysit jo veido. Gyvename geležies amžiuje, pasodinti ant geležinių adatų ir spragsim kaip pop-cornai. Seras – robotas, visai atpažįstamas objektas, šiais laikais pardavinėjamas bet kurioje maximoje be brūkšninio kodo. Pavogsi tik moraline prasme. Teoriškai tai jis net neegzistuoja, nebent mūsų pasamonėje, kuri prisikrovusi varžtų, varžtelių, atsuktuvų ir atidarytuvų žviegia iš juoko. Būtent todėl, kad jis neturi fizinio būvio – kaltinamojo vaidmens atlikti negali. Turi stiprų alibi – bet kuriuo metu, iš tiesų, net visada yra ir su kitais, ne tik su tavimi. Tarkim būtent dabar jūs galite stebėti kaip aš esu užvaldytas jo minčiu (net aš) – visiškoje sero įtakoje, tačiau tik išėję iš salės, galbūt net nepajausite, kaip stipriai esate veikiami. Mintys užteržtos švairiom šiukšlėm, melais, planais, kurie kertasi su atitinkamomis, nors jums nepriimtinamomis „vertybėmis“.

1 veiksmas 3 scena

„Aš esu popieriaus gabaliukas ir būtent aš kontroliuoju tavo gyvenimą !“ Na, labai gera žinoti, tačiau rkeipiesi ne į tą asmenį. Šiaip jau Doleris nesijautė veikiamas pinigų.Valdyti viską aplinkui – šios manijos apimtas kalbėdavo skaičiais. Turbūt taip pait, kaip ir dauguma jūsų. Bet kada atskirtumėte centų kritimo ant žemės garsą. Tyliai apsižiūri, nusišypsai sau ir įsikiši į kišenę. Doleris nedalino menkų pinigų elgetoms – galėjo sugalvoti įvairiausių pasiteisinimų ( Vis dėlto gan kūrybingas…) „Na, šita tai girtam tėvui atiduos“ , „Šitas, tikriausiai, tiesiog narkotikų nusipriks už mano sunkiai uždirbtus pinigus“ „Jai prezervatyvams pritrūko, vargšė jauna mergaitė“ , „O tu išvis mane gąsdink, dink iš akių!“. Ir pats jis – tik keli auksiniai skatikai. Taip ir apibūdinčiau. Pats, kaip žmogus, nė kiek nevertas. Jį, kartu su visais šios žemės pinigais, įvairiom valiutom, ant laužo sudeginčiau. Nors, manau, atsirastų kitų būdų patenkinti savo instinktą valdyti, jaustis stipresniam. Nors tu esi ne ką vartingesnis už tuos, kurie šliaužioja po tavo auksinėmis pėdomis. O iš viso, koks yra vertės matas? Kaip galėtume atskirti, kuris iš mūsų yra pats vertingiausias? Žmonių aukcionas. O kam? Pervarai visus per mėsmalę ir nebelieka jokių luomų, sluoksnių ir elito. Žmogaus vertė. Aš jaučiuosi pats vertingiausias savo atžvilgiu. Už save patį galėčiau brangiai užmokėti, tačiau vis tiek parsiduodama vos tik atsiradus progai. Vienaip ar kitaip visi pasisakome už prekybą žmonėmis. Doleris – vienas iš tų žmonių, kurie už tai, kad galėtų amžinai gyventi, atiduotų tai, dėl ko ir yra verta egzistuoti. Pats faktas, jog turi tai, kas nėra pasiekiama niekam kitam, suteikia galimybę įsivaizduoti save piramidės viršūnėje. Kaip atrodo piramidė? O kaip jūs ją suvokiate? Visi esame vidutinybės – viename pakilimo take. Net aš pats negalėčiau iškelti ar užkopti auksčiau. Atrodo, turiu vieną paskirtį ir ta pati nėra tokia reikšminga, kokia jums gali atrodyti.

Išpaišome savo kambarius kitų žmonių žodžiais. Profesija – filosofas. Kaip ir jis. Daug išmąstė, nieko nepanaudojo. Nu, klausyk, nerėk, ką? Aš čia su žmonija šnekuosi. Labai emocionalus. Žodžiu, iš filosofų jokios naudos – sutrikdo, suerzina kasdieninį ciklą ir dar vagiliauja. Vieni iš kitų. Tada kenčia, nes niekas jų nesupranta ir po šimto metų išsiaiškinama – genijus buvo. Kažkoks psichologinis sutrikimas. Neįsižeisk. Dabar, žiūrėk, aš jiems kai ką papasakosiu, bet tu nesikrauk, vis tiek simpatiškas atrodai, o jie gal net nesupras. Tai nusisuk, jei gėda. Prisišikai ir smirdi, nieko nepakeisi. Kartą atidavė man mintį. Na, parsidavė tiksliau būtų. Taip jau jie daro – sako, kad žmonijos labui, pasisako itin protingai: taip, kad net patys nesuprastų ir nutaiso susimąsčiusį snukį. Bet esmė tai labai paprasta – jis viską ir sugalvojo. Patį pirmąjį faktą ir metaforą. O tada visi pradėjo iškraipynėti, perkraipynėti… Dabar turime tiek pasisakymų ir nuomonių apie gyvenimą, apie prasmę, apie meilę ir viso to esmę – nors visai ne apie kalbama tame sakinyje buvo. Čia toks sugedęs telefonas. Tačiau sėdi dabar kavinėse visokie tokie ir anokie, ginčyjasi ir cituoja „filosofų“ mintys. Tie patys copy-paste efektai nuo pačio pirmojo. O jis dabar tiks spokso ir pasišlykštėdamas gailisi, kad suformulavo ir garsiai pasakė. Tokia ir nauda iš tų filosofų – sušika mąstymą, o tada kankinkis ir nervinkis pats.

2 veiksmas 1 scena

Kartais galvodavome kaip indėnai. Ieškojome kur ir už ko užsikabinti.na, dvasiškai. Pasistatydavome ar įsivaizduodavome laužą, lyg stabą, kuriame sumesti daiktai ar žmonės. Ieškojome harmonijos ar apribojimų ir sukūrėme religiją. Dar tūkstantis stabų ir įsivaizduojamų draugų. Mes – socialiniai žvėrys. Gal tik tiek mus ir skiria nuo gyvulių? Komunikacija. Susikurkime įvairias technologijas, tačiau bendravimo vis tiek nepadaugėjo. Aš esu Artūras. Vyras armoteris jūsų akimis, galite į mane žiūrėti taip, kaip jus tai užveda. Stebėkite mane taip, kaip norėtumėte matyti save. Tuos, kuriuos supykins nuo vaizdo, išveskite pro duris arba išpjaukite. Didelio vargo dėl to nebus.

Apgirtimas. Būsena ar sąvoka? O gal pasiteisinimas, kaip dabar sako: „Atmaskė“. Nagi, paimkite, čiulpkite šitą butelį, o tada žvenkite ir bučiuokitės, nejausdami gėdos. O aš, baigiantis šiam susirinkimui, galėsiu pripažinti, kad buvau velniškai girtas, nieko neprisimenu ir gailiuosi dėl to, ka pasakiau. Nors, tiesą sakant, šiuos žodžius jau ne kartą žėiau tiesiai jums į akis sapnuose. Mano apsamonė tiesiog šaukė ir maldavo to. Na, kam gurkšnelį šio ar to? Išgerkite savo gėdos. Arba prispjaudykim… Jam į butelį ir juokimės, kaip gera mūsų šlykštynes. Nemanau, kad būtų pirmas kartas, kai turi nuryti vidun tai, ko nesitikėjai gauti. Imkit butelį ir prispjaudykite man, aš pasiruošęs. Tai bus mano krikštas. Būsiu pateptasis tų, kurie sukūrė Dievus!

Nagi, susėskime visi ir surūkykime cigaretę. Kaip tik turiu… Blemba, na… Turiu dar vieną. Iš jūsų po 10 nereikšmingų centų. Žinot, šiandien girdėjau – kalbėjosi dvi mergaitės. „Nuhakino! Įeinu ir kažkoks sušiktas debilas mano accountą… Načiort išvis jam jo?“ O nekaltybė? „KOKIA?kas tai…?“ Ugnies turite kas nors? Oi, na ačiū, prometėjau ! Tai,žodžiu, džiaugiausi drąsa ir maištingumu. Nepasiduokite, mergaitės. Kovokite! Už jūsų teises ir laisves! Stfu.

2 veiksmas 2 scena

Manau, kad jūs sakėte tiesą. Aš tiesiog gaištu brangų laiką. Turbūt mieliau surytumėte kokį gerą kepsnį. O jūsų mielasis svečias pabaigtų rašyti atsisveikinimo atvirutę. Tačiau, kol prie to prieisime, leiskite pasisakyti apie tikslus. Žinoma, galėčiau kalbėti apie įvairių tipų žmonių savybes,kurios inspiruoja tam tikrų tikslų siekimą, tačiau pakankamai aišku, jog visų pagrindinis ir suteikiantis prasmę tikslas yra daugintis. Nors gal labiau tai yra siekiamybė. Tikslas, tiesą pasakius, yra pasiekti didįjį „O“, nors DIDŽIOJO ar bent jo reikšmės niekas netraktuoja kaip tiesioginio plano. Tai…labiau išvada. Daugindamiesi mes pasirenkame vieną iš žmonių tipų ir sudarome griežtą planą savo būsimajam augintiniui, nors jis igmęs dar net nesupranta į kokią bėdą įklimpo. Dar iki paleidžiant augintinį į laukinę gamtą, suprantate, kad jūsų kišamas planas jam tėra šiokia tokia išmata, kurią jūs, tiek laiko buvę čia ir suvirškinę, kiek pajėgėte, supakavote gražiame apvalkalėlyje.Nors gėdėti labai nedėrėtų. Jis bet kokiu atveju susidarys lygiai tokio pačio plano atvaizdą, tik savo rankomis. Juk svarbu pajausti savarankiškumą ir atsakomybę. Apgailėtina. Naminis gyvūnėlis ir liks naminis, tiesiog, paleistas iš narvo,lėks į zoologijos sodą. Štai filosofas neturėjo vaikų – jam svarbu buvo gyvenimo dramatizmas. Nors tai verčia mane gerbti šį žmogų – gal vis dėlto kažkuo pasitarnavo? Nors kam tiek daug apie tuos palikuonis? Tai mūsų visai neatskiria nuo žvėrių.

2 veiksmas 3 scena

Sakyčiau tos pačios mūsų dienos, o gal net tas pats laikas, kurio taip bijote, yra baisi, skylėta kiber-erdvė.  Pagalvojame kaip save prisistatyti kitiems, savotiškoje žmonių googlėje atrandame reikiamos informacijos, kurią galėsime naudoti kaip savo genialiąją išmintį. Nusišypsai ir net nepagalvoji – šis veiksmas tavo ar ne tavo. Galėiau atleisti jūsų netikrumą, tačiau man reikia užpildyti skyles arba tiesiog palikti vieną didelę skylę galvoje.

Kodėl mes taip beprotiškai norime būti pagarbinti tokių pačių, kaip ir mes? Lyg tai mūsų didžiajam EGO duotų peno augimui, nors jo branda priklauso nuo mūsų pačių. Duokime jam šiek tiek organiško maisto ir nustokime lyginti save su kitais. Kiekvienas mūsų savotiškas iškrypimas leidžia nesumaišyti savęs su kitais žvėrimis. Galbūt geriau kišenėje nešiotumėmės save, kaip raktus. Ir įdėtume spynon, kai būtume pasirengę. O gal mes niekada nesubręsime pakankamai, kad ištrauktume kitiems. Čia save, kaip ir lytinį organą: „Nepadoru, negerai, taip niekas nedaro“. Savajame internete pasivadinau kaip Artūras ir lyg jau po kelių minučių visi pradės mane taip šaukti. Sakyčiau – išsigimėlis. Linksėtų, pasodintų už grotų ir susitaikytų. O aš sedėdamas ironiškai šypsočiausi. Kalėjimui jūsų galvose, kaip ir groto. Tokie ribotų išteklių internetai. Sakau gi, kad laisvesnis dar nebuvau.  Žiūrite spekteklį ir jaučiatės kaip pas psichoalanitiką, o taip kas kart. Bet kuriame. Visi kartu išsižioję linksi galva. Panašu, panašu. Nieko pažįstamo čia NĖRA, nes nieko pažįstamo savyje dar neturite. Taip leidžiate laiką ir nesuvokiate- kur, kada ir kuris esate. NIEKAD. Tušti staliukai su servetėlėmis. Įprastos higienos dėlei. Tvarkomės kiekvieną sekmadienį, bet tik savo daiktus, o betvarkė mumyse… Kokia yra, tokia ir lieka. Nesvarbu, kiek kartų nueisi į tualetą per dieną – visų išmatų savyje neišstumsi.

Po kelių minučių, kurias jūsų smegenys kątik pradėjo skaičiuoti, aš atsistosiu ir nuspręsiu. Žavi ir natūrali konferencija. Išdėsčiau viską, ką galėjau jums pasakyti.

O atsakymą patys žinote. NURINKITE JUOS VISUS!